Tai plastikiniai modelių rinkiniai, kuriuos reikia surinkti ir nudažyti. Rinkiniuose nėra dažų ir klijų, nebent nurodyta kitaip.
Tarp daugelio veiksnių, lemiančių mūšių eigą, vienas yra ne iškart pastebimas, bet itin svarbus – maisto tiekimas kovinėmis sąlygomis.
Kokybiškas karštas maistas kariui yra labai svarbus ir kartais daro didesnę įtaką dalinių koviniam pajėgumui nei modernūs ginklai ar įranga.
Atsižvelgdama į tai, Vokietijos kariuomenė (Wehrmacht) karo metu skyrė didelį dėmesį karių mitybai.
Kovinėmis sąlygomis ar žygių metu buvo naudojamos įvairių tipų lauko virtuvės ant ratų: didelės virtuvės, skirtos 125–225 kariams, ir mažesnės, skirtos 60–125 kariams.
Šios virtuvės buvo transportuojamos priekabose, kurias traukė technika arba arkliai. Jos taip pat dažnai buvo statomos įvairių sunkvežimių kėbuluose.
Šios virtuvės, karių humoristiškai vadinamos „Gulaschkanone“ (guliašo patranka), leido ruošti įvairius patiekalus.
Didelis katilas su izoliaciniu sluoksniu (dažniausiai pagamintu iš glicerino) buvo naudojamas pagrindiniams patiekalams, o vėlesnėse virtuvių versijose atsirado atskiras katilas kepimui.
Maistas buvo dalijamas tiesiai į karių valgymo indus arba į didelius termosus, skirtus pristatyti į dalinius, esančius atokiau nuo virtuvės.
Pagrindinė dienos raciono dalis paprastai būdavo patiekiama per pietus, kuriuos galėjo sudaryti, pavyzdžiui, mėsos sriuba, porcija bulvių su gausia mėsos porcija ir daržovės.
Taip pat buvo įprasta praktika rekvizuoti maistą iš vietos gyventojų, siekiant pagerinti karių racioną virš nustatytų normų.
Tarp daugelio veiksnių, lemiančių mūšių eigą, vienas yra ne iškart pastebimas, bet itin svarbus – maisto tiekimas kovinėmis sąlygomis.
Kokybiškas karštas maistas kariui yra labai svarbus ir kartais daro didesnę įtaką dalinių koviniam pajėgumui nei modernūs ginklai ar įranga.
Atsižvelgdama į tai, Vokietijos kariuomenė (Wehrmacht) karo metu skyrė didelį dėmesį karių mitybai.
Kovinėmis sąlygomis ar žygių metu buvo naudojamos įvairių tipų lauko virtuvės ant ratų: didelės virtuvės, skirtos 125–225 kariams, ir mažesnės, skirtos 60–125 kariams.
Šios virtuvės buvo transportuojamos priekabose, kurias traukė technika arba arkliai. Jos taip pat dažnai buvo statomos įvairių sunkvežimių kėbuluose.
Šios virtuvės, karių humoristiškai vadinamos „Gulaschkanone“ (guliašo patranka), leido ruošti įvairius patiekalus.
Didelis katilas su izoliaciniu sluoksniu (dažniausiai pagamintu iš glicerino) buvo naudojamas pagrindiniams patiekalams, o vėlesnėse virtuvių versijose atsirado atskiras katilas kepimui.
Maistas buvo dalijamas tiesiai į karių valgymo indus arba į didelius termosus, skirtus pristatyti į dalinius, esančius atokiau nuo virtuvės.
Pagrindinė dienos raciono dalis paprastai būdavo patiekiama per pietus, kuriuos galėjo sudaryti, pavyzdžiui, mėsos sriuba, porcija bulvių su gausia mėsos porcija ir daržovės.
Taip pat buvo įprasta praktika rekvizuoti maistą iš vietos gyventojų, siekiant pagerinti karių racioną virš nustatytų normų.
